"..laikui begant vienatve man tapo butinybe, kurioje galejau buti laisva ir gyventi savo nematoma gyvenima…visada tyra ir pilna sviesos..su trupučiu liūdesio..mano meilė beribė...ir beveik niekas negalėtų atsakyti į tokį jausmą...ir veltui aš tikiuosi atsakymo į per daug didelius savo jausmus...jis niekada manęs nemylės...todėl mano jausmai nepatenkinti, jie degina ir drasko mano kūną, tačiau siela išsineria iš to pragaro ir lieka skaisti...įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais aš vis sutikdavau jį, tą, kurį mano siela atpažindavo ir į kurį veržėsi su neregėta jėga ir džiaugsmu. Tačiau – tik siela. Aš jau žinojau, kad iš ten tokio pat veržimosi nesulauksiu. Ir išmokau savo kūną laikyti geležiniuose gniaužtuose. Ir man tik pakanka žinoti kad jis yra. Kad šis žmogus yra. Ir aš myliu...